Olimpiniai medaliai už meną: pamiršta žaidynių istorija

Ar žinojote, kad kadaise olimpiniai medaliai už meną buvo tokie pat vertingi kaip ir tie, kurie įteikiami už bėgimą ar plaukimą? Nuo 1912 iki 1948 metų Olimpinėse žaidynėse šalia sportininkų oficialiai varžėsi ir menininkai, kovoję dėl aukso, sidabro bei bronzos architektūros, literatūros, muzikos, tapybos ir skulptūros rungtyse.

Kaip menas atsidūrė Olimpinėse žaidynėse?

Moderniųjų olimpinių žaidynių įkūrėjas, baronas Pierre’as de Coubertinas, buvo įsitikinęs, kad tikrasis olimpietis turi lavinti ne tik savo kūną, bet ir protą bei sielą. Jis siekė atgaivinti senovės Graikijos idealą, kur sportas ir menas žengė koja kojon.

Taip 1912 m. Stokholmo žaidynėse atsirado penkios meno šakos, vadintos „Mūzų pentatlonu“. Žiūrovai galėjo stebėti ne tik bėgikus stadione, bet ir vertinti paveikslus, klausytis simfonijų bei skaityti poeziją specialiai tam skirtose erdvėse.

Kokios buvo šių neįprastų varžybų taisyklės?

Menininkų kovos vyko pagal griežtus reikalavimus, labai panašius į sporto taisykles:

• Sąsaja su sportu: Visi pateikti kūriniai turėjo būti tiesiogiai įkvėpti sporto tematikos. Pavyzdžiui, rašytojai kūrė eiles apie bėgimą, o skulptoriai lipdė disko metikus.
• Originalumas: Kūriniai privalėjo būti visiškai nauji ir niekur anksčiau nepublikuoti.
• Slapti talentai: Pats žaidynių įkūrėjas P. de Coubertinas slapta dalyvavo literatūros konkurse pseudonimu ir 1912 metais laimėjo aukso medalį už savo kūrinį „Odė sportui“.

Kodėl ši tradicija nutrūko?

Šis unikalus eksperimentas baigėsi po 1948 m. Londono olimpinių žaidynių. Tarptautinis olimpinis komitetas susidūrė su dilema: beveik visi konkurse dalyvaujantys menininkai buvo profesionalai, pardavinėjantys savo kūrinius.

Tuo tarpu olimpinėse žaidynėse tuomet griežtai leista dalyvauti tik sportininkams mėgėjams. Nusprendus, kad profesionalūs menininkai pažeidžia žaidynių dvasią, meno rungtys buvo panaikintos ir pakeistos paprastomis, nekonkurencinėmis parodomis.

Neįtikėtini dvigubi čempionai

Per visą istoriją buvo išdalinta net 151 oficialus medalis už meną. Kai kuriems talentams pavyko padaryti tai, kas šiandien atrodo neįmanoma – laimėti medalius ir sporto, ir meno srityse.

Pavyzdžiui, amerikietis Walteris Winansas iškovojo aukso medalį šaudymo varžybose, o po kelių metų pelnė dar vieną auksą už savo sukurtą bronzinę skulptūrą „An American Trotter“.

Nors šiandien šie medaliai nebėra įtraukiami į oficialias šalių olimpines lenteles, jie išlieka žavingu įrodymu, kad kūryba ir fizinė jėga kadaise buvo lygiavertės partnerės didžiausioje pasaulio sporto šventėje.