Kas nutapė „Paskutinę vakarienę“? Tragiška šedevro paslaptis

Pasaulinio garso sienų tapybos šedevrą „Paskutinė vakarienė“ XV amžiaus pabaigoje nutapė genialusis italų renesanso meistras Leonardo da Vinci. Tačiau šiandien Milane esantis kūrinys yra ne tik meno stebuklas, bet ir viena didžiausių tragedijų meno istorijoje – jis pradėjo nykti dar pačiam autoriui esant gyvam.

Kodėl „Paskutinė vakarienė“ pradėjo trūkinėti?

Tradicinė sienų tapyba (vadinama freska) reikalauja tapyti itin greitai ant šlapio tinko. Dažai susigeria į sieną ir džiūdami tampa jos dalimi – taip užtikrinamas kūrinio ilgaamžiškumas. Tačiau Leonardo da Vinci mėgo dirbti lėtai, mąstyti valandų valandas ir nuolat taisyti savo potėpius.

Siekdamas kūrybinės laisvės, menininkas nusprendė eksperimentuoti. Jis padengė sausą vienuolyno sieną specialiu gruntu ir pradėjo tapyti tempera bei aliejiniais dažais.

Šis eksperimentas pasirodė esąs lemtinga klaida:

• Drėgmė: Sienos kitoje pusėje buvo vienuolyno virtuvė. Karštis ir drėgmė greitai pažeidė dažų sluoksnį.
• Atšokimas: Dažai neįsigėrė į sieną, todėl vos po kelių dešimtmečių pradėjo luptis, trūkinėti ir byrėti.
• Pelėsis: Drėgnoje aplinkoje ant paveikslo pradėjo veistis pelėsis, kuris ardė pigmentus.

Praėjus vos 20 metų nuo darbo pabaigos, amžininkai pastebėjo, kad vaizdas blunka. Pats Leonardo da Vinci dar spėjo pamatyti, kaip jo didingas darbas pamažu virsta dulkėmis.

Kaip šis šedevras išliko iki mūsų dienų?

Tai, kad šiandien vis dar galime išvysti šį kūrinį Milano Santa Maria delle Grazie vienuolyne, yra tikras stebuklas. Per penkis šimtmečius „Paskutinė vakarienė“ išgyveno ne vieną katastrofą:

• Iškirstos durys: XVII amžiuje vienuoliai nusprendė sienoje po paveikslu iškirsti duris, taip visam laikui sunaikindami Kristaus kojas vaizduojančią dalį.
• Napoleono kariai: Prancūzų kareiviai salę naudojo kaip arklidę, o nuobodžiaudami mėtė akmenis į apaštalų veidus.
• Bombardavimas: Antrojo pasaulinio karo metais sąjungininkų bomba sugriovė vienuolyno stogą. Paveikslas išliko tik todėl, kad buvo apsaugotas smėlio maišais.

Kodėl šis kūrinys toks ypatingas?

Leonardo da Vinci nepriekaištingai užfiksavo dramatiškiausią akimirką – sekundę po to, kai Jėzus ištaria: „Vienas iš jūsų mane išduos“. Menininkas nupiešė ne tiesiog šventuosius, o gyvus žmones su tikromis emocijomis: pykčiu, nuostaba, baime ir liūdesiu.

Nors šiandien po daugybės restauracijų matome tik originalo šešėlį, kiekvienas išlikęs potėpis primena apie genialų kūrėją, kurio noras ieškoti naujų kelių tapo didžiausiu jo kūrinio prakeiksmu.