1962 m. spalio mėn. įvyko Kubos raketų krizė, kai JAV ir Sovietų Sąjunga atsidūrė ant branduolinio karo slenksčio dėl raketų dislokavimo Kuboje.

Įsivaizduokite akimirką, kai visas pasaulis sulaikė kvėpavimą, baimindamasis, kad kiekviena sekundė gali būti paskutinė. Būtent tai įvyko 1962 metų spalį, per įvykius, žinomus kaip Kubos raketų krizė. Tai buvo pats pavojingiausias Šaltojo karo momentas, kai Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) ir Sovietų Sąjunga atsidūrė ant branduolinio karo slenksčio.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Viskas prasidėjo, kai JAV žvalgybos lėktuvai aptiko, kad Sovietų Sąjunga slapta dislokuoja branduolines raketas Kuboje – vos už 145 kilometrų nuo Floridos krantų. Šios raketos galėjo pasiekti daugelį JAV miestų per kelias minutes. JAV prezidentas Johnas F. Kennedy ir jo patarėjai susirinko nuspręsti, kaip reaguoti. Jie galėjo pulti Kubą, bet tai beveik garantavo karą su Sovietų Sąjunga. Vietoj to, Kennedy pasirinko diplomatiškesnį, bet vis dar rizikingą kelią: jūrinę blokadą, kad sustabdytų bet kokius naujus sovietinius laivus su karinėmis gėrybėmis, plaukiančius į Kubą.

Kodėl tai buvo taip pavojinga?

Ši blokada sukėlė didžiulę įtampą. Sovietų laivai su raketų dalimis artėjo prie JAV laivyno linijos. Pasaulis stebėjo, ar įvyks susirėmimas, kuris galėtų peraugti į globalų branduolinį konfliktą. Šią siaubingą įtampą didino tai, kad abi pusės turėjo pakankamai galingų ginklų sunaikinti viena kitą (ir didelę dalį pasaulio). Tai buvo tiesioginis žvilgsnis į tai, kas yra branduolinis karas – ne laimėtojų, o tik milžiniškų nuostolių garantas.

Kaip pavyko išvengti katastrofos?

Laimei, po 13 įtemptų dienų, kai lyderiai (JAV prezidentas Kennedy ir Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas) slapta derėjosi, buvo rastas sprendimas. Sovietų Sąjunga sutiko išvežti raketas iš Kubos, su sąlyga, kad JAV viešai pažadės niekada neįsiveržti į Kubą. Be to, slapta buvo susitarta, kad JAV taip pat pašalins savo pasenusias, bet vis dar branduolines raketas iš Turkijos, kurios buvo netoli Sovietų sienos.

Krizės pamoka

Kubos raketų krizė parodė, koks pavojingas gali būti ginklavimosi varžybos ir koks trapus gali būti taika. Po šios krizės, siekiant išvengti ateities nesusipratimų, buvo įkurta tiesioginė telefono linija („karšta linija“) tarp Vašingtono ir Maskvos, leidžianti lyderiams bendrauti akimirksniu. Tai buvo svarbi pamoka, kad net ir didžiausi priešai turi kalbėtis, kad išvengtų katastrofos.