1905 m. "Kraujinio sekmadienio" įvykiai Sankt Peterburge, kai caro kariuomenė šaudė į taikius demonstrantus, sukėlė 1905 m. Rusijos revoliuciją.

Įsivaizduokite tūkstančius žmonių, einančių taikia eisena, nešančių ikonas ir caro portretus, su viltimi, kad jų valdytojas išklausys jų bėdas. Būtent taip atrodė 1905 metų sausio 22-oji (pagal senąjį kalendorių – sausio 9-oji) Sankt Peterburge, Rusijos imperijos sostinėje. Tačiau ši diena įėjo į istoriją kaip „Kraujinis Sekmadienis“ – įvykis, kuris amžinai pakeitė Rusijos likimą.

Ko norėjo žmonės?

Tuo metu Rusijoje didžioji dauguma gyventojų, ypač darbininkai ir valstiečiai, gyveno skurde. Algos buvo menkos, darbo valandos – ilgos, o jokios socialinės garantijos neegzistavo. Žmonės troško permainų: geresnių darbo sąlygų, didesnių atlyginimų ir, svarbiausia, galimybės išsakyti savo nuomonę. Kunigas Georgijus Gaponas subūrė didžiulę minią, maždaug 150 000 žmonių, su planais nunešti peticiją pačiam carui Nikolajui II į Žiemos rūmus. Jie tikėjo, kad caras, „Tėvas“, nežino apie jų kančias ir, sužinojęs, padės.

Tragiškasis Sekmadienis

Deja, caro Žiemos rūmuose nebuvo. O jo kariai, užuot įsiklausę į taikius prašymus, sulaukė įsakymo atverti ugnį į demonstrantus. Šūviai aidėjo rūmų aikštėje ir aplinkinėse gatvėse. Tarp minios kilo panika, žmonės bėgo, bet krito, pakirsti kulkų. Skirtingais duomenimis, žuvo ir buvo sužeista šimtai, o gal net tūkstančiai, beginklių vyrų, moterų ir vaikų.

Ši kruvina tragedija akimirksniu sudaužė paskutinę žmonių viltį ir pasitikėjimą caru. „Tėvas“ tapo „Žudiku“.

Revoliucijos Kibirkštis

Kraujinis Sekmadienis tapo ne tik siaubingu įvykiu, bet ir galinga kibirkštimi, uždegusia 1905 metų Rusijos revoliuciją. Žinia apie tai, kas nutiko Sankt Peterburge, žaibiškai pasklido po visą imperiją. Darbininkai pradėjo streikus, valstiečiai – maištus, o įvairių profesijų atstovai – politinius reikalavimus. Visuomenėje kilo nepasitenkinimas caro valdžia, reikalavimai suteikti daugiau teisių ir laisvių, įsteigti parlamentą. Nors ši revoliucija tiesiogiai ir neatvedė prie caro nuvertimo, ji privertė jį padaryti keletą nuolaidų, įskaitant Valstybės Dūmos – savotiško parlamento – įsteigimą.

Kraujinis Sekmadienis tapo simboliu, parodžiusiu, kad valdžios ir tautos keliai išsiskyrė. Tai buvo svarbi pamoka, kuri amžiams įsirėžė į Rusijos istoriją ir tapo vienu iš veiksnių, nulėmusių vėlesnę 1917 metų Spalio revoliuciją.