1815 m. birželio 18 d. įvyko Vaterlo mūšis, kuriame Napoleono Bonaparto armija buvo galutinai nugalėta.

Pradedame nuo datos: 1815 m. birželio 18 d. Ši diena įsirėžė į istoriją kaip vienas svarbiausių mūšių, kuris amžiams pakeitė Europos žemėlapį ir galingiausio to meto lyderio – Napoleono Bonaparto – likimą. Tai buvo Vaterlo mūšis, įvykęs netoli Briuselio, dabartinės Belgijos teritorijoje.

Vienoje pusėje – genialusis, bet jau išsekęs Prancūzijos imperatorius Napoleonas, norėjęs atgauti savo valdžią po pabėgimo iš Elbos salos. Kitoje – jungtinės britų, olandų, belgų ir vokiečių pajėgos, vadovaujamos legendinio generolo Arturo Velslio, Velingtono kunigaikščio, ir prūsų armija, kuriai vadovavo feldmaršalas Gebhardas Leberechtas fon Blücheris. Tai buvo milžinų akistata.

Mūšis buvo ilgas, kruvinas ir nenuspėjamas. Napoleonas, pasižymintis staigiomis ir drąsiomis taktikomis, tikėjosi greitai įveikti Velingtono pajėgas, kol nepasirodys prūsai. Tačiau Velingtonas, žinomas dėl savo tvirtos gynybos, atlaikė atkaklius prancūzų puolimus. Lemiamu momentu, kai abi pusės jau buvo išsekusios, mūšio lauke pasirodė Blücherio vadovaujami prūsai. Jų atvykimas nulėmė mūšio eigą – prancūzų pajėgos buvo palaužtos ir priverstos trauktis.

Šis pralaimėjimas buvo galutinis smūgis Napoleono „Šimtui dienų“ – trumpam jo sugrįžimui į valdžią. Po Vaterlo mūšio Napoleonas antrą kartą atsisakė sosto ir buvo ištremtas į Šv. Elenos salą, kur ir praleido likusį gyvenimą. Vaterlo mūšis ne tik užbaigė Napoleono karų epochą, bet ir įtvirtino ilgalaikę taiką Europoje, keisdamas politinę jėgų pusiausvyrą dešimtmečiams į priekį. Tai buvo taškas, po kurio Europa galėjo atsikvėpti nuo nuolatinių konfliktų.