Šventasis Romos imperatorius Frydrichas II bandė nustatyti, kuri kalba yra natūrali žmonėms, uždraudęs kūdikiams bendrauti nuo gimimo. Eksperimentas nepavyko, nes visi kūdikiai mirė.

Įsivaizduokite imperatorių, kurį taip žavi mokslo ir žinių troškimas, kad jis imasi beprecedenčių eksperimentų. Toks buvo Šventosios Romos imperatorius Frydrichas II (1194–1250 m.), pramintas „pasaulio stebuklu“ dėl savo erudicijos ir netradicinio mąstymo. Tačiau vienas iš jo eksperimentų baigėsi tragiškai ir paliko mums svarbią pamoką apie žmogaus prigimtį.

Keistas kalbos eksperimentas

Frydrichas II buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad egzistuoja „natūrali“ kalba – pirminė, instinktyvi žmonijos kalba, kurią imtų kalbėti kiekvienas, jei nebūtų mokomas jokios kitos. Jis norėjo sužinoti, ar tai būtų hebrajų, graikų, lotynų, ar galbūt visai kitokia kalba. Norėdamas tai išsiaiškinti, imperatorius įsakė atlikti žiaurų eksperimentą: naujagimiams kūdikiams buvo uždrausta bet kokia bendravimo forma nuo pat gimimo.

Tragiška pabaiga

Auklės ir motinos gavo griežtus nurodymus nemeluoti, nedainuoti lopšinių ir netgi nekalbėti su vaikais. Buvo leidžiama tik maitinti ir atlikti būtiniausią higieną, siekiant sukurti visiškos izoliacijos nuo žodžių aplinką. Deja, eksperimentas nepavyko taip, kaip tikėjosi Frydrichas II. Užuot prabilę „natūralia“ kalba, visi eksperimente dalyvavę kūdikiai mirė.

Pamoka apie žmogiškąjį ryšį

Šis tragiškas įvykis atskleidė esminę tiesą: žmogui, ypač ankstyvoje vaikystėje, yra būtinas ne tik maistas ir pastogė, bet ir švelnumas, prisilietimai bei, svarbiausia, bendravimas. Kūdikiai ne tik mokosi kalbos klausydamiesi, bet ir vystosi emociškai bei fiziškai per ryšį su aplinkiniais. Bendravimo stoka sukelia didelį stresą, depresiją ir gali lemti net mirtį. Frydricho II eksperimentas, nors ir brutalus, tapo skaudžiu, bet aiškiu priminimu apie neišmatuojamą žmogiškojo ryšio ir meilės svarbą mūsų gyvenime.