Bitės miršta po to, kai įgelia, nes jų geluonis yra sujungtas su jų virškinimo organais.

Prisiminkite tą jausmą, kai prie jūsų priskrenda bitė, ir iškart kyla mintis: „O ne, tik kad neįgeltų ir nenukentėtų!“ Nors tai skamba liūdnai, iš tiesų medunešės bitės, įgėlusios žmogui ar kitam storo kailio žinduoliui, beveik visada miršta. Bet kodėl taip nutinka ir ar tai galioja visoms bitėms? Pasiaiškinkime!

Kodėl medunešė bitė aukoja savo gyvybę?

Medunešės bitės geluonis yra ypatingas – jis turi mažus dygliukus (primena žvejybos kabliuką su užkarpomis), kurie puikiai tinka įsiskverbti į ploną vabzdžio chitininį dangalą. Tačiau kai bitė įgelia į elastingą ir storą žmogaus ar gyvūno odą, geluonis įstringa. Mėgindama ištraukti geluonį, bitė išplėšia dalį savo pilvo, su juo – ir svarbius organus, tokius kaip nervinis ganglijas, raumenys ir dalis virškinimo trakto. Tai bitėms yra mirtina.

Bitės geluonis – galingas ginklas ir nelaimė

Įstrigęs geluonis, kartu su prie jo prijungta nuodų maišeliu ir nervų sistema, toliau pumpuoja nuodus į aukos kūną dar kelias minutes po bitės atsiskyrimo. Tai leidžia bitėms užtikrinti maksimalią gynybą, net ir gyvybės kaina. Šis mechanizmas yra evoliucijos būdu išsivystęs kaip efektyvi priemonė apsaugoti visą bičių šeimą ir medų avilyje nuo didesnių plėšrūnų.

Ar visos bitės miršta po įgėlimo? Ne visai!

Svarbu žinoti, kad ne visos įgeliančios bitės ar vapsvos miršta. Pavyzdžiui, kamanės, vapsvos ar širšės turi lygų geluonį, be dygliukų. Jos gali įgelti kelis ar net daug kartų, ir jų gyvybei tai nepavojinga. Medunešės bitės yra išimtis, kai kalbama apie įgėlimą į storo odos dangą. Jei medunešė bitė įgeltų kitam vabzdžiui, jos geluonis gali neįstrigti taip stipriai, ir kartais ji išgyvena.

Taigi, kai kitą kartą pamatysite medunešę bitę, atminkite, kad jos įgėlimas yra kraštutinė priemonė, skirta apsaugoti visą šeimą. Tai liūdna, bet ir nuostabi bičių pasaulio aukos istorija, rodanti, kaip glaudžiai gamtoje viskas susiję.